-Ice Dream-*All By Myself*

na va , tikiuosi patiks


__________________________________

_-Įvadas-_

Sveiki. Aš esu Smiltė. Septyniolikmetė tamsiaplaukė. Išgyvenusi kraupią vaikystę. Ir po truputį besikabinanti i gyvenimą. Štai mano istorija...

Šeimoje atsiradau nelauktai, buvau tiesiog netyčiukas. Turėjau trim metais vyresnį brolį ir metais vyresnę sesutę.
Mano tėvas buvo statybininkas,
o mama gerai žinoma verslininkė. Kai man suėjo metukai mūsū šeimos gyvenimas pakrypo netiketa linkme.
Mama neteko darbo,
o tėtis po traumos darbe nebevalde kojų. Kadangi tėtis nebegalėjo dirbti mama išvažiavo
i Norvegiją uždarbiauti. O mes sedejom namie su tėciu.
Nebuvo taip gerai kaip isivaizduojat. Neužilgo iš mūsų atėmė broliuką. Kuo toliau tuo labiau
iš nevilties pradėjo gerti tėtis.

Gyvenom tarp tuščių butelių nuo ivairių gėrymų, be vandens ir elektros.
Mudvi su sesute eidavom valgyti pas kaimynę, o kai jos nebudavo namie
grauždavom sausą duoną.

Vieną vakarą atsitiko kraupus dalykas. Tėtis kaip visada gėrė su draugais ,
mes kaip visada sėdėjome užsidariusios savo kambary.
Nežinau kas tada šovė tėčiui i galvą.... Jis nusitempė mano sesutę i svetainę
kur gėrė su savo 'draugais'.
Svetainėje girdėjau šūkaujančius vyrus ir atrodo iš skausmo klykiančią savo
sesutę. Apie vidurnaktį viskas nurimo. Iš svetainės sklido alsavimas.
Tikriausiai jie jau miegojo, bet bijojau pažiureti kas ten nutiko. Visą naktį
prasėdėjau prie kambario durų. Vos pro žaliuzes prasiskverbė pirmieji
saules spinduliai,neiškentejusi nulėkiau i svetainę. Vaizdas mane šokiravo.
Kaip visada aišku ant sofų ir žemės gulejo tėvo 'draugai',
o po stalu nukrautu tuščiais buteliais gulėjo mano sesutės lavonėlis....
Tą vaizdą prisimenu dar dabar, nors man buvo vos metukai su puse.
Pradejau klykti, išlėkiau i laiptinę ir pradėjau trankyti kaimynės duris.
Išgirdau kaip mane šaukia tėvas. Pradejau dar labiau klykti.

Pagaliau atidarius duris kaimynė nespejo nei paklausti kas atsitiko.
Aš pradėjau klykti apie vaizdus kuriuos mačiau. Po poros minučių
manęs klausėsi ir kaimynai iš gretimų aukštų. Kažkas iškvietė policiją.
Taip atsidūriau vaikų namuose.
Ir ten gyvenimas buvo nekoks, bet bent jau buvo visi patogumai.
Vėliau gyvenau Maskvos mergaičių internate. Sulaukus septyniolikos metų
Man pranešė, kad gavau butą Vokietijoje, ten studijuosiu ir dirbsiu.
Taigi kartu su Izabele, savo gėriausia drauge persikraustėme į Vokietiją.
Iki tol net nenutuokiau ,kad mano gyvenimas klostysis butent taip…

Man labai patiko.

Kaip ir sakiau man begalo patiko

na va.... idesiu antra dali nemanau kad kas skaitys bet... xD
_________________
- Štai kur tu,-išgirdau Izabelės balsą.
Aš, kaip visada, stebėjau saulėlydį nuo bendrabučio stogo. Nuo ten atsiverdavo nuostabus vaizdas į miestą.Vakarais stebėdavau saulėlydį, kol visų namų languose užgesdavo žiburiai, o rytais, tekant saulei, bundantį miestą pilną nekantraus šurmulio. Iš vienos puses atsklisdavo užvedamo mopedo garsas, iš kitos klykiančios mergaitės balsas, kuri, matyt, nenorėjo eiti į darželį... Man patiko būti stebėtoja, tačiau pati niekuomet neatsidurdavau dėmesio centre.
Nesenai įsidarbinau viešbutyje. Teko valytojos darbas, bet man nesvarbu - tai buvo šioki toki pinigai ir man tiko. Išprašiau direktoriaus, kad priimtų ir Izabelę. Nuo tada, kai ji užkalbino mane vaikų namuose, niekur su ja nesiskyriau. Jos tėvai žuvo avarijoje ir joks artimasis nepriėmė jos gyventi, bet dabar tai jau nebesvarbu. Mes pradedame savo gyvenimus iš naujo stengdamosis pamiršti skaudžia praeitį.
- Nagi Smiltute,- maldaujamai pasakė ji.- Ryt į darbą...
- Juk sakiau , kad nekenčiu kai mane tap vadini,- susiraukiau aš.
- Sssssmmmmiiilllltttuuuttttėėėė,- dabar jau specialiai pasakė Izabelė.
- Na palauk tu man!-šyptelėjau ir nusivijau ją atgal į butą.


Ryte oras buvo vėsokas. Ėjome pėstute - taupydamos pinigus. Prie viešbučio durų mus pasitiko Džesė.
Ji – Viešbučio direktoriaus dukterėčia. Visos kitos čia dirbančios moterys sako, kad ji jaučiasi kaip princesė ir mėgsta, kai visi viską daro pagal ją. Ir mes tai pastebėjom, bet kartu, Džesė - miela mergina, tokia, su kuria smagu bendrauti. Ji visada pralinksmina savo neskoningais juokeliais , nes juos pasakojant jos veido išraiška dažnai keičiasi ir tai visus prajuokina.
- Sveikutės,- pasisveikino ji.
- Labukas,-ištarėm mes vienu metu.
Viduje buvo šilta ir jauku. Džesė palydėjo mus link tarnybinių patalpų, kur mes su Ize persirengėm ir gavom pirmas dienos užduotis. Pirmą dienos pusę valėm dešimto aukšto balkonus. Suskaičiavom kiek jų yra ir pasidalinom pusiau.
Išvalius trečią balkoną pažvelgiau į apačioje verdantį gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio Berlynas gan ramus miestas, tačiau įsitraukus i kasdieninę rutiną išlenda tikrasis jo veidas. Kažkur sukaukė greitosios sirena, greičiausiai, kažkokiai močiutei pakilo kraujospūdis, arba kokia nors nėščioji pagaliau pagimdys... kažin koks jausmas būti nėščiai ir susilaukti mažo kūdikėlio? Tikriausiai, nuostabus. Taip užsigalvojus išgirdau griežtą balsą už nugaros:
- Panele!-tai buvo direktoriaus pavaduotojo asistentas Čarlis.-Kiek kartū sakiau, kad darbo metu nesvajotum? Nejaugi nori , kad sumažinčiau atlyginimą?
- N-ne pone, atsiprašau daugiau tai nepasikartos,-labai tikėjausi, kad jis man atleis.
- Tai jau trečias kartas! Dar vienas perspėjimas ir apkarpysiu algą!
- T-taip pone.
Jam išėjus abėjingai nuo staliuko nubraukiau dulkes ir susirinkusi visas priemones įėjau į kambarį. Apžvelgiau jį ir pagalvojau “kaip aš norėčiau jame gyventi…” tačiau nemanau, kad ši svajonė išsipildys. Dėl tokių apartamentų turėčiau dirbti visą gyvenimą, kad galėčiau bent vieną dieną praleisti čia, kaip sveičias. Išėjus į koridorių užrakinau 369-tą kambarį. Taip, būtent 369-tą kambarį. Atrodo daug? Tačiau tai niekis penkių žvaigždučių viešbučiui. Pirmame aukšte be priekaištų išdailintas vestibiulis, antrame gėriausia miesto kavinė, trečiame prabangiausias Spa centras. Tada prabangūs apartamentai nuo vien viečių iki šešiaviečių. 369-as kambarys tėra trivietis: erdvus ir prabangus.
Sutvarkiusi kitus balkonus patraukiau tarnybinio lifto link ir greit atsidūriau darbuotojų kambarėly. Įsipyliau stiklinę vandens ir atsisėdus prie mažo stalelio ėmiau juo gaivinti išdžiūvusę gerklę. Po kelių minučių atėjo ir Izabelė. Pradėjome šnekučiuotis. Papasakojau kas nutiko 369-o kambario balkone, tuo metu prie mūsų priėjo Džesė…